och jūs pasiutę narcizai, kvepiate taip pamišėliškai aitriai, tarsi surinkę visas aplinkinių gyvių ir daktų emocijas ir dabar taip begėdiškai prikaišiojantys linksmumą, skausmą, ilgesį, rūpestį ir geidulius.

o, nerėkite, pamišėliai narcizai, taip garsiai, nes užkrėsite mane savo nuodėmėm.

iškvėpkit savo dvasią man šią naktį, iškvėpkit savo aitrą, savo išlepimą, kario su imbieru melą, dvasingą ištvirkimą ir naivumą giliai mėlyną. atsispirimą visam tam irgi, jo.

į mane viską
į mane
į mane

kad tylėčiau kaip neužmirštuolė ir kraipyčiau ausytes it čeburaška.

oi laikas bėga bėėėga
mes originalūs
kaip nuliai
viskas sena
viskas sena
tik vieniems išgyvenimams sukanka
20 metų
kitiems -
6
dar kitiems -
keli mėnesiai
arba
tos pačios kankinančios valandos

o jūs neskaičiuokite laiko
nes kitaip būsite
nuliai

nuliai be vienetų

galite manipuliuoti nebent
gyvenimo linija
sakyti
"gyvensiu trumpai/ilgai"

skaičiuoti laiką beveik taip pat
vulgaru
kaip ir pinigus
skaičiuoti

iki kiek toli reikia nueiti bekuriant iliuzijas, kad mėgindama jas sudraskyti negaliu neverkti?

štai kokia visgi stipri žmogaus vaizduotės galia.

aha, mergaitės fotografuojasi prie ievų,
vakarais sėdi parkuose
ir gano akis.

o kas, o kas
gali būti gailiau
nei miauksinčios juodos katės
palei žydinčius krūmus?

ir kas, ir kas
gali būti naiviau
nei kišti pirštą į klampų medų
manant, kad nesusitepsi?

o daugiau nieko nemačiau
bei nepastebėjau irgi.
kažkaip nesimato
dalykai kiti,
tiktai medžiai
medžiai
ir krūmai
medžiai
su baltai purpuriniais
žiedais.

pastaruoju metu norisi daryti sprendimus, kurie gan skiriasi nuo vsai nesenų svajonių ir šiaip besiklostančių aplinkybių.

norisi išmesti daiktus, saantykius, reiškinius, tapusius šiukšlėmis ir įsileisti tai, kas nauja, o gal netgi sena - sunku įvertinti, kas yra kas.

norisi apsigaubti vynuogienojų dangčiu su saulės properšėlėmis ir niekur nevažiuoti, nieko nedaryti, dėl ko reikia verstis per galvą.

kas. kas. kas. kas
tau pasakys, vaikeli mano,
iš kur atsiranda dulkės,
kodėl yra žiovulio virusas,
kaip paukštis sugeba pakilti,
o žmogus ne,
ką mūsų sielos veikia,
kai naktį miegam,
kodėl kakava ne iš kavos,
kad saulė-vyras,
o mėnuo-mergelė,
kad medeliui laužiamam irgi
skauda,
kad naktį žaislai šneka
taipgi šoka,
kas pasakys tau tat?

1.ar moteris, išeinanti iš dušo, yra gražesnė, jei avi aukštakulnius?

2.kas mane nervina spetakliuose:

kai susiimama už galvos - neva 'dieve, kaip baisu man';
kai žavus ir elegantškas personažas kalba kaimietiška maniera/akcentu;
kai judesys daromas, bet nepabaigiamas;
kai aktorius nesugeba ištrūkti iš narciziško mėgavimos savimi užuot gyvenęs savo personaže;
kai užkulisuose elgiamasi taip, TARSI nieks nieko nematytų;
kai be saiko manipuliuojama pompastinio dramatizmo intonacija;
desperatiški visa ko čiupinėjimo judesiai, nors ir koks nervingas personažas būtų,

------------>



šiai dienai jau įgriso iki gyvo kaulo, bet ką išmokau, tas nepakenks, ypač nutuokimas apie console ;]]]

na juokinga, nesakykit :]]

tarkim;, laikas = x
veikla:
gigi: nusimaude.
as: nusimaudziau, padariau visas moteriskas kuno proceduras, pasigaminau pusrycius, pavalgiau, perziurejau visokias oru prognozes, perskaiciau blog'us, dienrasti, pasitikrinau visus pastus, keliskart priklijavau krentanti plakata ir nbeznodama, ka toliau daryt, spoksojau pries save.

truputi skiriasi veiksmu apimtis per ta pati laika, ane? :]

jauciu tuoj tapsiu miniinformatike.
galima isproteti, kiek nesamoniu yra Xandros'e.
nei lt klviaturos, nei kokios operos neisidiegiu ;/

tai v tap ir tobuleju, per nesekmes, per nesekmes ;]]

gal yra norinčių sužaisti alter ego?

realiu laiku ir realioje vietoje?

ak ak ak ak ak!


Saimonas Grynas Bonobo po savaitės Vilniuje, Gravity :o

na kodėl na kodėl na kodėėėėl tu ne su bandu, o tik lėkštes trinaliosi :/ ??

o dievai.

man atrodo, kad šitom dienom netrūksta pavyzdžių, kai apie kažką pagalvoji ar šaukiesi, ir tas kas nors būtinai ateina į tavo pojūčių lauką ilgiausiai per parą. :o

galėtų būt juokinga (žiūriu, populiarnas žodis mano leksikone tapo), bet tai visai rimta.

telieka rimtai susimąstyti apie tai, ką galvoju ir kaip tai valdyti, po paraliais.


just one example of this week: tik spėjau pagalvoti apie tai, kaip mano kompiuteriūkštis sugenda, netruko praeiti 24val. kaip sulaukiau žiauraus likimo :[

mhm, vieni sako gal palaukim, kol tai praeis, tyliai pabūkim , ką galime išversti į tegu daužo tuos, kurių mes nepažįstame, o kad ir pažįstam, baisaus čia daikto, svarbu mūsų kailio neliečia.

arba, ko gi nepasėdėjus prisidirbusiems žmonėms štai tokiose areštinėse -->



-- juk patys kalti. tegu praranda ten savo visus žmogiškumo likučius, tegu maudosi vienas kito gyvuliškos neapykantos vėmaluose, kad paskui, išėję, galėtų visu tuo džiugiai pasidalinti su dorais ir garbingais piliečiais.

kai yra užgauliojama kitaip atrodanti klasės draugė - tai irgi nieko tokio. jos pačios problemos, jei nežino, kaip rengtis. juk taip juokinga pasiklausyti ir pažiūrėti, kaip ji, burokiškai išraudusi, rėkia ant visų, gindamasi it katė, bet kuo toliau, tuo daugiau ugnies pliūpsnių iš šalies sulaukia. apginsi - pats būsi pasmerktas, o išeiti į nurašytųjų gretas juk ne taip jau ir prestižiška, ar ne?..

kai kuriems atrodo, kad gyvenimas - tai infantilios internetinės šypsenėlės, už kurių galima saugiai pasislėpti. bet kai tavo motinai gerklę vidury dienos perrėš koks nors kompiuterinių žaidimų persižaidęs apsipūtęs paauglys ar tavo dukrai iškrypęs mokytojas įvarys seksualumo kompleksą likusiam gyvenimui, tuomet bus galima merkti baltą nosinę į kruvinas pupų ašaras ir kaltinti visą pasaulį, kad tavo artimieji nesulaukė iš aplinkinių pagalbos.

po manimi - tik balta dviračių tako juosta, it begalybės brėžinys besitęsianti sulig Bonobo variacijom-meditacijom. palei šonus kadruotėmis slenka ilgapirščiai pilkaskverniai medžiai, bet šįkart jie nesikvatoja. papraščiausiai kiurkso gumbus išvertę ir mintija naktybės sodrumą. aha, ir kvepia gi tas sodris, nieko neprikiši. tokiom įmantriom paslaptim, kurių tik siūlo galus laikai ir vien tuo baisiai pasitenkini.


užvakar didelėje žmonių minioje šaukiau arūną. taip, tą iš nedidžiosios raidės. tam, kad patikrinčiau, ar yra toksai kur nors. po geros valandos malimosi pagal (kitomis dienomis nekenčiamą) pankroką pamečiau draugus ir vos praėjus pusei minutės mane už rankos čiupo kiek įkalęs poamžis vyrukas. vis klausė, ar nesmirda. nieko tokio, sakiau. oi, jis labai norėtų su manimi pašokti. ir taip, rasiu gi aš tuos savo draugus, juk dabar jis mano naujasis geriausias draugas. be abejo. ir jo vardas Arūnas.

baisiai mėgau Eglę Žalčių karalienę. užtat ir pabėgau pagal jos pavyzdį, tik nesusirinkus rykų.

dedikacija: JJ

Audrius
Kartais pagalvoji - kad ją kur šunys tą civilizaciją su jos techniniu progresu...

Vytzka
nu aš neturiu nieko prieš gėjus, bet pats esu griežtai heteroseksualus


Giedrė
pabudau nakti ir matau jog sėdžiu, ir sėdėjau ne šiaip o pasisukus prie stalo ir su šlepetėm apsiavus

/..../

galiu ateiti naktį pas tave, atsistoti kojūgalyje apsisiautusi balta paklode ir dainuoti gloria o saliutaris sanktus :D

Justas
kartais badau pirštu į sieną ir žiūriu, ar pirštas pralįs, ar siena pro pirštą

/..../

vartaisi kaip upėtakis.

Matas
pvz galim čiuožt pasitikt jo į geležinkelio stotį ar kur jis atvyks iš tos Vienos su Elos? ir padaryti ekscesą, pvz. apšaukti jį socialistu.

Žilvinas
gerai mokslai
skaičiuoju egzaminus
planuoju daugybę kartų perstot
iš vienos ugdymo įstaigos
į kitą

tu nugriūsi mieloji mieloji
mieloji tu mano nugriūsi
aš padėsiu mieloji padėsiu
aš tau atsikelti
ir nueisime mudu nueisime
mudu į rūsį
ten šnekėsim mieloji kad
niekas dėl šito nekaltas

o po to mes išeisim išeisime
mes iš to rūsio
ir žingsniuosim žingsniuosim
tamsoka Vydūno alėja
ir tylėsim abudu labai
energingai tylėsim
nes jau tūkstantį metų
nebuvome šitaip tylėję

ir prarasim mes kalbą
mes savąją kalbą prarasim
kad nereiktų kalbėti daugiau
apie nieką kalbėti
ir nugriūsim šį kartą šį kartą
abudu nugriūsim
nes žmogus juk nugriūna –
negali žmogus išsilieti

Gutauskas, Gintaras. Žaidimai Dievo laukuoses: eilėraščiai. - Kaunas: Nemunas, 1996.

va taip nugriūti ant jaunos sodrios žolės su Miau buteliuku ir Thomu Newmanu. na ir basom aišku. kad ir parkely prie Olandų žiedo, nesvarbu...

nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką nu ir ką

jūs man?


pasišnekėjau, vadinasi.

mes jo, žinoma, būtume ir nepastebėjusios, galima išvis manyti, kad jis atsirado tik tada, kai ištarė "labanakt". ligtol mūsų gyvenimuose šis žmogus nė neegzistavo.

jo akys buvo tokios gudrios ir žibančios, tarytum visi trys būtume slapti pažįstami, bet jau tokie slapti, kad net patys to nežinome.

tas vienintelis žodis nuskambėjo taip, lyg jį girdėtume tariamą kiekvieną vakarą toje pačioje vietoje, tarsi tai nieko naujo, bet tuo pačiu kažkaip sąmoksliška. gal jis priklauso kokiai pogrindinei Labanakčio draugijai?.. arba ir mudvi priklausome, tik spėjome užmiršti?..

vėlų vakarą pro Katedros bokštą su lazdele ir maximos maišeliu klibinkščiavo mažas seneliukas, primenantis kokį nors geraširdį pasakos personažą.

"labanakt" - davėm grąžos...