restoranų kultūra: http://www.delfi.lt/news/economy/business/gal-atnestumete-stikline-vandens.d?id=25952013

Indijoje, ir toje, restorane (pagal mūsų matavimus - valgykloje ar karčiamoje) paduoda ąsotį vandens, kurio šiaip paprastas turistas verčiau jau negertų, bet vis vien, svetingumas yra svetingumas.
o švedai tai išvis stebisi, kad sumokėję kelis litus už vos šimto mililitrų puodelį kavos, jie pakartoti jos nemokamai negali. juk tų kelių lašų juodojo gėrimo savikaina yra visiškai menka, o kiek išloštų kavinė, suteikdama galimybę pasivaišinti bent viena papildoma porcija nemokamai!

garbės žodis, krepšinis tikrai neįdomu. todėl užėjau čion su savimi pasišnekėti.

klausausi pirmojo kompakto savo gyvenime. nors kas nors užginčytų, kad jis visgi tėčio. irgi pirmas, matyt.

atsimenu, kai ta plokščia celofanuota dėžutė jau stovėjo mūsų knygų lentynoje, galėjau būti kokiu dešimties. tais laikais net nesuvokiau, kas per daiktas tas CD. o ką su juo daryti? tėtis sakė, kad ten muzika.

nukrypstant kiek į lankas, tai būdama dar mažesnė palinkdavau prie rankenėlėm sukiojamo radijo aparato ir mėgindavau įžiūrėti hercų juostoje, kurgi tūno pasislėpę mažyčiai kalbantys ir dainuojantys žmogeliukai. jais tikėjau labiau nei Dievu.

tai va, kompaktas. ant albumo viršelio šventai šypsojosi mulatė [o gal net juodaodė] su nuglaistytų plaukų šukuosena. visa nuotrauka - melsvų atspalvių, todėl atrodė gan romantiškai. debesėliai ir panašiai.

kai įsigijom pirmą muzikinį centrą [buvau jau gal kokių dvylikos-trylikos], jo žiotys tąkart paragavo būtent šios plokštelės garsų. tesą sakant, nepatiko. tikrai nepatiko. visų pirma, svetima kalba, antra, operinio dainavimo niekada nemėgau.

tačiau dabar jau galiu palengvėle mėgautis dainininkės krištoliniu balsu ir fortepijono vilnijimu. jau daug metų iš galvos nebeišmetu jos įrašo "Oh When the Saints Go Marchin' in". ši daina manyje įsirėžė net giliau nei visi filmo "Moulin Rouge" garso takeliai. o "Sometimes I Feel Like A Motherless Child" kaskart ją išgirdus irgi pažnaibo veną kitą širdies skilvelį.

Barbara Hendricks - "La voix du ciel"

"Mano pasaulėjautos nebuvo galima vadinti šiuolaikine... studijavau Talmudą, Torą ir išklausiau daug pasakojimų apie savo protėvius, gyvenusius dar iki buržuazinės epochos", sakė viename interviu radijui. Savo senelį jis apibūdino taip: "Visą gyvenimą ištisas dienas senelis sėdėdavo savo krautuvėlėje gilindamasis į Talmudą; jei ateidavo pirkėjas, jis piktai pakeldavo galvą ir klausdavo: Ką, negi nėra kitos krautuvės? Tokiame pasaulyje augau".

pasišnekėjau su Erichu Frommu ir dabar žinau, kas esu.
kad tik kiti neišsiaiškintų.

nuo šiol jus įtarinėsiu dar labiau.

 



vėl truputį vaikystės
suaktyvėjusi kraujotaka pirštuose
ir užmarštis valgyti

šiandien pamaniau, kad o kas, jei būčiau virėja. ir ne šiaip, o sriubų. visą kelią namo apie tai mintijau ir pjausčiau, kaliau bei brūžinau visokiausius receptus. garbės žodis, tikrai norėčiau. mano restoranas vadintųsi Den skrattande purjolök.
tokios perspektyvos man dabar atrodo net artimesnės už Maljorką ;]]
už tuos tris ketvirčius Maljorkos.

dar norėčiau kada nors užaugusi būti fotografe. pasidaryti tokia nagla, kad bet kokį žmogų ar net jų angelus drįsčiau nušauti objektyvu makrorežimu.

dar pasvajoju, kad gal būsiu po šimtmečio tokia puiki vertėja kaip Rasa. bet Rasa yra Rasa, ir ja būt man neišdegs, tik ta pačia nesusipratėle, būrų juokintuoja.

aišku, visai nieko būtų ir šokėja tapt. kokia nors diunkan, nes basos kojos man labai patinka.

o labiausiai norėčiau būti juokutis. nes mes dažnai norime būti, kas nesame.

bene ryškiausias vestuvių akcentas. svetingų namų rainakėlis, purpiantis ant krūtinės, kaklos ar priesprandžio - niau niau niau kaip veikia per nervus! imtum ir parsineštum. net atleidi, kad neleidžia su savo varikliuku užmigti.

posakis, kad 'užgis iki vestuvių' šįkart pasiteisino ne visiškai [gal todėl, kad ne mano?..], nes guzo vietoje dar gelsva, o ir skauda. galvos daužymas į kubo kampus garbės neatneša, tad reiktų susiturėti kitą kartą makaluojantis.

tik jei aš būčiau jaunosios tėtis, tikrai neskaldyčiau nešvankių juokelių visų svečių akivaizdoje, hm. ale vyresniųjų išklipėjimas baisesnis už mūsų pienburnių.



ok, norėčiau gyventi dar ir Druskininkuose, po kokia pušim. ir kad daug minkštutėlių samanų aplink būtų.

kadangi jau kelintą dieną sergu nei tai gripu, nei tai tinginyste, tai užsiimu žaidimais. vienas iš jų - vėpsoti pro langą ir skaičiuoti visus pirmyn-atgal šaligatviu pravažiuojančius leliukų vežimėlius. daug tėčių vidury baltos dienos (kas eina į darbą?) ir visi lyg susitarę gastroliuoja man po langais panašiu metu. leliukų rajonas.



beigi saviliaupsiška tema "moterys-gėlės".

pamaniau, kad beveik mečiau skaityti knygas, o ėmiausi internetinių dienoraščių. blogiausiu atveju, dienraščių.
tik labai gaila, kad vos smiltelė mano mielų artimųjų kažką rašo. tikrai gaila. nes jutūbinti aš nemoku, tai yra, neištveriu. todėl galiu tik skaityti. kuo asmeniškiau, tuo geriau.
visai tikiu, kad netgi politika imsiu kada nors domėtis, jei kas nors iš mano mylimųjų į ją įsitrauktų. nes gal man tada taptų įdomu. asmeniška šitaip.

matau plyšį spintoje. jis mane kiek erzina, bet nieko nepadarysi čia. mane erzina visos kiek neuždarytos durys. dar man patinka, kai žmonės su durimis elgiasi tyliai ir meiliai. tai kaip asmenybės testas - atpažinsiu tave iš sugyvenimo su durimis.

kai kada duris mėgstu labiau už žmones.

naujieji air'ai skamba tiesiog žavingai ir kaip visada lengvapūkiškai, net šen bei ten girdint riaumojančias elektrines gitaras. visgi atgimę zero 7 kažkodėl nevalgomi. jokios naktinių žibintų romatikos, nei opiumo dūmų. null.

jei jau apie narkotikus, tai viena [ir ta pati] dėstytoja pasakojo savo įstabiąją opiumo rūkymo istoriją. svaigiausiai skambėjo ta dalis, kur ji žengia tarp angelų armijos, o per jos akis švelnutėliai, it šlapi mylimojo plaukai, braukiasi jų sparnų galiukai. aaah, kaip mes visi išgyvenome tai! net pavydu tapo.

dar vienas nostalgijos karolis į mano atodūsių skrynelę įriedėjo. keistoka buvo trumpam grįžti į bendrabučio kambarį, kuriame net manosios aptiuninguotos geležinės lovos nebeliko. gailiausia bus visų tų juokingų, šaipūniškų ir nuotykingų istorijų, kurios pamažėle virsta mitais, o gal net miltais, barstomais ant užsimirštančių bei užmaršių draugysčių. dar vienas kelionės namų link vėrinio karolis.

einam arbatos.

kas čia per keisti džiaugsmai, kad sniegas iškrito?? jo pasiilgti galiu tik kepinant 28 laipsniu temperatūrai, ir tai tik iki pirmojo šlepsaus žingsnio ant tos visai ne cukrinės vatos. pavyzdžiui, kaip kad praėjusią vasarą Norvegijoj svaigau, kaip pleškinant kaitriai saulei kalno viršūnėj maigysiu baltas gniūžtes. na maigyt tai maigiau, bet visas entuziazmas ūmai nuslopsta vos pajutus pirmuosius dyglius pirštų galiukuose.
o dabar tai ne tik galiukai, bet ir visas kūno masyvas daigosi. net sunku atsimint, kada tiek daug ant savęs buvau užsivilkusi drabužių! turbūt turėčiau prisiimti kokią man nežinomą karminę kaltę vien todėl, kad esu Vilniaus pakrašty, o gal pasaulio pakrašty, kur šiluma radiatorius pasiekia tik priartėjus svieto pabaigai?.. štai todėl ir gerai gyventi savame name, kur gali susimest krosnin pliauskų vos užsinorėjus.

brrrrrrrrrrrrr

vore jag en fjäril
borde flyga jag
till ljuset
och dö i elden

det vore mitt öde
och inget annat

däremot är jag
en människa
en susande själ träd ibland
ett skört glas i dina handflator
en okänd melodi som spelar
i ditt huvud
varje tidig morgon
när du finns
mellan sömn och medvetandets grynning

ištiko mane tokia akimirka, kai ūmai panorau sufragmentuoti namus. ne, nieko bendra su kompiuterine terminologija. veikiau švenčiu sekmą dieną.





 






 

Masalskio siūlymas savo studentams tapti nusižeminusiais skudurukais pavyzdžiui, mėginant nemokamai praeiti į kokį nors koncertą ar šiaip renginį, man atrodo kiek filosofiškas ir paaugliškai žavus. iš tikrųjų tai net pamaniau, jog ši užduotis būtų kuo geriausias aktorinio pajėgumo egzaminas, kurio aukščiausias įvertinimas būtų gavus laisvą kelią pro kokią čiauptalūpę, lenktanosę bilietėlių plėšytoją.

ne, aš turbūt tiek nepalaužčiau savo puikybės. nebent koks postūmis būtų kylantis ne dėl asmeninių priežasčių, bet gal dėl kokio kilnesnio akstino. mane tiesiog žavi, kaip Martynas, perpasakodamas dėstytojo pamokymus, nutaiso vargetėlės veidą ir čigoniškai graudena apie nelengvą studento dalią. tą akimirką tarsi įtikiu melo nekaltybe. pasijuntu it kokia pirmakursė, išplėstaakiškai tyrinėjanti galimybių pasaulį.

taip beprotiškai gera kone vien per vėjavaikį atsitiktinumą sutikti visokiausius sentimentais apnarpliotus draugus, kažin kiek tamsių ir šviesių dienų ar net mėnesių nematytų nei girdėtų. šįkart gal nebesvarstysiu, kas yra draugai, o kas ne, nes, pažvelgusi į riebią besišaipančią pilnatį, suprantu, kad toli su tuo šiandien nebenueisiu. gal tiesiog pernelyg nusidrenavau ir taip, derėtų kaip nors palengva susirankioti iššovusius saugiklius.
 
kai buvau maža, o gal tiesiog jaunesnė, lakiai įsivaizduodavau, kaip elgčiausi vienoje ar kitoje situacijoje, kaip išsisukčiau užklupus tam tikroms aplinkybėms, kaip raityčiau lapišką uodegą ir likčiau padėties šeimininke. tačiau ojojoj, kiek visgi fantazija gali nešti, kol kalbama apie MENAMĄ pasaulį. netgi pusiau menamą, irgi. tarkim, scenos gyvenimą. matyt, galėčiau suvaidinti beveik bet ką ir gal netgi visai įtikinamai, tačiau realiuose susidūrimuose - turbūt niekada. nemoku nei išsisukinėti iš keblios padėties, nei koketiškai valdyti pakrikusias aplinkybes, nei likti oria bei ramia, neatimant nei vieno iš šių dėmenų. atvirkščiai, mano veidas - kaip atversta knyga, atvirai išduodanti visus žeidulius, sprogų juoką, susižavėjimą, nusivylimus, išgąstį ar pasidygėjimą. turbūt smirdžiu savo baimėmis visiems šunims.
 
bet tiesa yra ta, jog melo reikia. to kažkokio iliuzinio pasaulio kąsnio, kad galėtum retkarčiais įkvėpti tarp ilgalaikio nardymo giliose būties pragaištybės gelmėse.

 

kiek keistoka, iš tikro.
kad man 22.
kad aš jau didelė teta visomis prasmėmis ir kad jau nebelabai padoru nešioti dvi aukštai ant pakaušio sukeltas į šonus besiplakančias uodegas.
kad jau nebesolidu garsiai kalbėti, o ką jau čia apie šiaip įvairiaplaukį rėkaliojimą viešose erdvėse.
kad jau nebesulauksi iš raukšlėtai senų draugių pritarimo eit pavalkataut kur po tiltais, nes visom nūnai reikia kurti ir kurstyti namų židinius beigi būti svarbiai užsiėmusiom, nekalbant apie asmenybės sudvigubėjimo fenomeną.
kad pėdos užaugo jau tiek, kad tenka eiti į vyriškų arba arklių batų skyrių.

ot tai suciocėjau.
gal eit žvynų apsilaupyt?

šiandien buvau tikras kaimas.
ateinu pirmąkart į Vichy vandenparkį, susieškau daiktadėžių salę, atsidarau vienos tokios dureles ir grūduosi daiktus. rakinti mėginu daugyyybę kartų, kol susinervinu, nes neveikia užraktas, ir imu dairytis kitos laisvos spintelės. tik dirst į savosios dureles - o ten užrašas raudonomis raidėmis Atsiprašome, neveikia!  na jofanaa. ir sumanyk tu man rakinti tai, kas ne tik akivaizdžiai neveikia, bet dar ir didžiuliu užrašu apie bėdą lenda tau į akis.

prie kiekvieno tunelio leidimuisi klausiu darbuotojų ar šitas nėra labai baisus? ir lendu į skylę drebančiom kinkom. kažkokią psichologinę traumą parsivežiau iš Norvegijos. kažkodėl ten klykiau čiuoždama tuos vos porą kartų visa gerkle. nors iš tikro gerai pasiklykaut - išlaisvini iš savęs visokius prašvinkusius ir apipelijusius emocinius elektronus.

ok, turiu toliau taršyti užmestą Sabaliauskaitę, nes nepakenčiu, kai reikia nutaisyti pasiteisinantį ir gailų žvilgsnį prieš žmogų, kuris skolina savo brangų turtą. į ilgutėliausių sakinių karalystę!

niekai niekai niekai
niekai

dilgėlės blauzdoms
kaip ir čiaudulys kitam į veidą

pakalbėkim dar kartelį apie orą
darbus
nagų kirpimą
bei
pinigėlius

bankininkai mažybiškai vadina
ne vaikus
o
pinigėlius

taigi pakalbėkim dar kartelį apie
niekingus svarbulius
kad netektų atverti
pūlinėlių

tai vyras, kurį tikrai norėčiau tyčia ar netyčia sutikti slampinėdama kada nors Geteborge. man jis tokia švediška alina orlova. ir šaknų mišrumu, ir išsišokimu savita ramybe, ir visiškai krištoliniu balsu.




nežinau, dar turbūt šimtas metų turėtų praeiti, kad liaučiausi tirpusi it pirmosios snaigės ant šilto delno klausydama šito tobulo kūrinio.