turiu labai juokingai nusvilusia dekolte. tuoj imsiuos saules idegio tatuiruociu, mazai betruksta.

kasdien aptinku vis daugiau cia dirbanciuju lietuvisku pavardziu. na kai snarineju po gaunama korespondencija ir laukiu ko nors sau.
arba nesu bokalus i plovykla ir dairausi sutrikus, kur juos padeti, ir man vaikinukas uz stelazu lietuviskai sumurma "dek ten". grazus netiketumai.
o ir uzrasas po lentyna virs mano lovos "gyveno lietuviai  ...  Panevezys" vakar ganetinai pribloske. o maniau, esu kaimu kaime.

dar buvau pribloksta, kai siandien mano namelio islande isplove indu ir irankiu stirta, jau antra savaite puvancia kriauklej. laikiausi istvermingojo asilo taktikos - laukti ir ziureti, kada kas nors neapsikes savo paciu jovalu. vis del to, tai nutinka :}}

is atradimu: be rudojo surio ir dilgeliu, dar nuostabus dalykas yra linu semenys, pakepintos vos vos. galima deti bet kur, pagal megstama maista. super. tik rasoma, kad daugiau nei du valgomieji saukstai per diena nerekomenduotina.

i kaimynu nama atvyko dirbti Adriano mergina kolumbiete. vau, cia tai moteris, galiu pasakyti! visas gaivalas. ir grozis, ir temperamentas, ir kalbejimo maniera, ir sypsena - viskas sunkiasi nenusakomu pulsavimu. gerai, kad as ne vyras :>

nieko cia labai gero, kad savo tragiskai barbine kolekcija papildziau roziniais sortais. labai beviltiska, kad tik tokia spalva buvo, bet saviguodai vel pavadinsiu tai zenklu :Ð

cia kazkoks islandiskas zenklas buvo, ghmph. labai keblios ne savos klaviaturos.

truputi pataisiau nuomone apie zmones, kilusius is pietu Azijos. cia sutikau toki afgana-inda-sveda, kuris ne bieso nepanasus i tuos, su kuriais paprastai turedavau reikalu. kaip civilizuotas europietis laisvai ir GRAZIAI sneka bent dviem vakaru kalbom, temas vysto ne tik apie tusus ar savo nuobodu-beprasmiska gyvenima Europoje, bet ir apie kompiuterija, istorija, geografija ar net knygas. ir jofana jopstararaj turi mergina lietuve! kol dar jo nepazinejau, o tik girdejau gandus, tai pamaniau 'vargse mergaite'. bet gal ir nevargse visgi, kas zino. 

baigiu issekti ties mokamu dainu arsenalu. tikrai, labai svarbu kazka bent jau niuniuoti dirbant. kitos, mokancios naudotis man neikandama kambariuose esancia technika, isijungia visokius radijus. bet as dar kol apsieinu. penkiolika kartu perdainuoju savo reprezentacine My name is Luka and I live on the second floor ir keiciu plokstele ant kokios kitos galybe kartu nuvalkiotos dainos.  

savo baisiam apmaudui emiau ziureti telika. mhm, tai labai automatiskai iseina, kai toks agregatas tupi vidury svetaines, o karstis lauke pernelyg sekinantis, o kompas neveikia, o knyga apie narkotiku dylerius uzknisa, o su manim nieks nesneka, o ir siaip norisi tiesiog paguleti. nieko neveikti. tada nueiti i baseina. palepinti oda chloru, o ausis - lenku meiluziu gagejimu. retkarciais po to nueiti paieskoti deficitiniu dilgeliu. ne, sikart prie niekieno duru ju nebepalieku, pernelyg gaila. isradau fantastiska troskini. aisku, po keliu kartu turetu igristi.

kai nykiau nebuna, sliukinu palei kaimynu nama ir snairuoju pro atvirus langus. kai kada uzsistoviu sitaip kokia valanda ir pliurpiu su, tarkim, ispanu Adrian, kuri vakar pavadinau per uzmarsuma Andre ir jis del to gan isizeide! jo namo sugyventinis norvegas Christian irgi gan malonus ir ypatingas tuo, kad nemegsta sitos vietos, nemegsta turistu, nemegsta zmoniu, per mazai pinigu, baseinas per chloruotas ir t. t. ir pan. daznai puses jo greitakalbes ne nesuprantu, ar tai butu norvegu, ar anglu kalba. megina nuduoti ciniska ir pagiezinga, bet is tikro yra pakankamai mielas.

yra tokia viena bendradarbe Karin. este. ji ziauriai megsta zodi weird. turbut viena normaliausiu is Pabaltijo. be to weird, ji net nesikeikia.

kartais taip niuriai pagalvoju, kur dingo dvasingi ir ne kokie give-me-money-money-money zmones. suprantu, kad cia dirbantys zmones ta daro visai ne is idejos, bet juk galima ir ka nors pozityvaus rasti. bent jau as stengiuosi. kitaip butu galima eiti susimaitinti Loenfjordo zuvims.

vakar mane buciavo erke. mieli padareliai.

myliu

nu blin, mano stebuklingoji buvusių klasiokų istorija tęsiasi.

atsidarau lrytas.lt ir regiu tos pačios anksčiau minėtos klasiokės Renatos, kurios blog'ą atsitiktinai radau internete, pavardę ir nuotrauką... jopštararaj, ne kitaip. kažkas čia raunasi man į akis ;>>

gal ir man imt mąstyt apie erotinę karjerą - vis į koki lietrytį mano snukelį įdės ;D.
ai ne, geriau lakstysiu nuoga po Loeno pievas, bent fonas nuotraukoms bus romatiškesnis.

šieno ir saulės spindulių išdraskyta nugara.
pirmąkart gyvenime gėriau vandens iš kalnų tirpsmo upeliūkščio. galima sakyti, nusiplikiau šalčiu kojas ir delnus. paskui visa.
pagaliau radau keliuką, vedantį į vieną iš kalnų. juos prieiti, beje, labai sunku. jie kaip miražas dykumoje: eini tų iškilėlių link ilgą laiką, eini ir eini, bet panašu, kad jie tik tolsta. o dar tas troškus karštis.

užsibrėžiau sau tikslą - įlipti į Skåla viršukalnę (1848 virš j. l.). kada nors. na tikiuosi, kad iki tol nors lopynėlis sniego ten liks :]

tik ne viena. laimė tikra tik tada, kai ja pasidalini. 


 

tokį tikrą filmą mačiau.
iki vienos šlapios ašaros.
pažiūrėkit.

Into the Wild (2007)



pamečiau akinius. turbūt žolė prarijo. "metas pokyčiams" ženklas :> 

nusipirkau bulvių už alyvuogių aliejaus buteliuko kainą.
pavogiau vieną braškę iš ūkininko lauko. nieko pasididžiuotino. 
pasivoliojau dar nesutrūnijusiame šiene, kol žiopsojau į miškuotas viršūnes.
sutikau tūkstančio metų krikščionybės paminklą - akmeninį žmogaus dydžio kryžių.
visi kambariokai įsimylėję kompus, skaipą ir feisbuką.

ant snieguotojo kalno dar saulėkaita.
einu sausainių.

 




savo didžiausiai nuostabai ir netikėtumui, gavau stebuklingų kambariokų.
geh.
kas galėjo tikėtis, kad šitam lenkais ir slovakais aptekusiam krašte būstą dalinsiuosi su švedais ir islandais??

blin, kol kas geriau ir nesugalvočiau.


miracles

well, tai pats geriausias pojūtis.
plaukioti žydrame chlorkiniame baseine, o virš galvos regėti snieguotus kalnus. uhūūū. net nesapnavau šito.

kol kas nieko nepasiilgau, sorry. bet čia trumpai taip bus, spėju.

laba gaila lietuviškų joninių, kurias palikau už poros tūkst. km, bet šiandien berods bus pas mus irgi kažkoks tarptautinis tūsas su norvegiškom procesijom ir laužu. man šito tikrai reikėjo, nes buvau benusimenanti. vainikai juk.

o žinokit, avytės su raudonais raišteliais ir varpeliu po kaklu yra fantastique! gali pasijusti kaip inscenizuotoj "Ronja, plėšiko duktė" pasakoj.

ir čia nėra daugiaaukščių dėžučių. i love it.

šiandien mano autobusas partrenkė voverytę, o į langą netrukus tėškėsi mažutis paukštis, be gyvybės nukritęs žemėn.

dar šviesu lyg būtų septynios vakaro Vilniuje. sėdžiu lauke su trumpa suknele ir vėpsau į sniegą, esantį už kokių penkių šimtų metrų. kažkoks beprotiškas kraštas. noriu čia turėti raudoną trobelę su kieme laigančiomis šarkomis.

atrodo, kad atvažiavau į kažkokią paauglių vasaros stovyklą, bet niekis, nuo rytojaus prasideda tūsas :>

toks tykus ir šiltas vakaras, kai norisi eiti daug daug žingsnių į priekį, o kad šonuose slinktų žeme kvepiančių pušų ir beržų kadrai.
bet greitai turbūt gausiu gamtos ne tik per akis, bet ir per ausis ar žolėse sušlapsimas kojas.

kalnai. atsimenu, kaip kadaise juos palikdama verkiau ir pasižadėjau būtinai sugrįžti. įdomiausia, kad tik dabar prisiminiau šitai, o pažado galia pareikalavo duoklės iš realybės visai laiku. nei per anksti, nei per vėlai. tik nereikia bijoti, ne.

tik nusipirkti botus.

 

je, labai keista istorija.
kažkada, gal prieš kokius nepilnus metus, rašiau apie savo prisiminimus iš pirmųjų žingsnių mokykloje. nežiūrint vieno berniuko, kurį netyčia išvydau feisbuke, apie nei vieną buvusį klasioką neturėjau jokios žinios nei kontaktų. iki šių metų biorželio mėnesio.

hohoho, bet gyvenimas yra tikras pokštininkas, nežinau kito tokio intelektualaus juokdario. prieš gerą savaitę ar panašiai naršiau taršiau internetą kapstydama informaciją referatui apie vaikų literatūrą. ir štai Pepės užklausoje man į pirmą vietą išmeta merginos, kurios vardas ir pavardė pasirodė neįtikėtinai pažįstami, blogą.

taip, tos pačios anksčiau minėtos Renatos! vos bekvėpuodama iš prisibloškimo sumaigiau klaviatūra keletą žodžių jai į emeilą ir visai netrukus gavau patvirtinimą: taip, mes tikrai mokėmės ten pat. tiksliau, aš sėdėjau kokiam trečiam, o ji - antram suole. blyn.

o kas nuostabiausia, gavau nuotrauką. iš tų laikų turbūt neturiu nei vienos, todėl kurį laiką net ieškojau savęs. rimtai, vos atpažinau.

ir tai yra internetas, jofana.

   vieno kraujo

visiškas pasiutimas.
vakar toks šuo-kiaulytė lodavo reikiamose vietose - kai mes plodavom per Lundo choristų pauzes tarp dainų. tai buvo  mano sielos šuo. jis darė tai, kas man buvo neleidžiama.

stovėjom pirmoj eilėj. tokioj neformalioj eilėj, nes kokios gi eilės lauke, be kėdžių, po lietumi ir puse besibadančio vokietės skėčio.
su V apkalbėjom beveik visus geltonkaklaraištinius vyrus - kokių tik personažų nebuvo! vienas toks ilgaplaukis garbanius ezopas, kuris V pasirodė Jehovos liudytoju, kitas toks vešliom juodom žandenom ir baugiu žvilgsniu, trečias - liaaaunas berželis su masyviais akiniais ir didele burna - garantuotai informatikas (ir ką jūs manot - tikrai!), paskui aukštas aukštas plonas plonas geltonais geltooonais plaukais ir marsietiško ilgumo veidu linksmuolis, totalus azijietis su nekaltybės veidu, nedidukas heraklio draugelis elajus, dručkis, kuris šypsosi ne į viršų, o į apačią  ir dar kokia pora dešimtis visai juokingų veikėjų :>.

ir pasirodo, tai buvo dvišalis pasirodymas. mes stebėjom juos, jie - mus. mano lūpos išdavė mane. mokėjau tekstus, ir jie tą suprato. kai dirigentas vardijo paskutines atliksimas dainas, nesusilaikiau ir aiktelėjau. bet taip, kad visi choristai sužiuro, o dirigentas atsigręžė. nežinau, tai buvo turbūt geriausia patirtis, kai būdama ne-ant-scenos, pasijutau lyg būčiau kaip tik ten. visi JUOKĖSI. aišku, iš mano emocionalumo.
tada dar kelis kartus dirigentas atsisukdavo man koketiškai pamirksėti, suprask "čia gi TA daina, mergyyyyte, uuūū".

yes. na vyrai, jo. ir muzika. ir švedų. ir mano dvi mylimiausios - praėjusios vasaros dainos. kaip viskas subjektyvuuuuu.

miauh, tai buvo lietus.

nu beprotyyyybė

 tokį terminą kaip ljóðaháttr  gal dar ir atsiminsiu, bet kaip visus kitus? na fainai jūs ten, islandai, prirašėt, bet turbūt ne vienos dienos skaitymui ir gromulavimui :/
grrrgrgrr

iš dalies gal ir gerai, kad ne kokias indų ar brazilų pavardes mokausi, nu bet vis vien.
mano galvoje yra skylė: štai įmeti ką nors, o tasai - tik bumbumbum apačion nudarda, ir vėl vamzdis laisvas. čia rimtai. 

ir kaip mane užknisa, kai kas nors skundžiasi tuo pačiu kaip aš, bet rezultatai būna atvirkštiniai! tas užsiima baisiom melagystėm ir dėmesio lupikavimu.

turbūt tik savimuša dilgėlėmis dabar padėtų išlaisvinti protą nuo šitokio įsitempimo ir nesusikaupimo vienu metu.

niekas, niekas, jokios nesėkmės negali uždusinti tavo sielos, jos troškimo skristi ir nuolat ieškoti kažko įkvepiančio.
net jeigu keliai kai kada ir būna klaidingi.

svarbiausia atsiriboti nuo prisirišimų, kitaip imsi palengva užmiršti, kas esi. 

Laminuotas viršelis elitui šiais laikais yra maždaug tas pats, kas anuomet Mindaugui karūna.

/.../

Tiesa, prisiminiau: buvau sutikęs ir vieną kiemsargių elito atstovą. Labai seniai Vilniuje buvo toksai šlavėjas, vardu Povilas. Diedukas toks. Nesikeikė, nesispjaudė, visąlaik būdavo švariai išsiprausęs, kvepiantis ir tvarkingas. Su pareigos jausmu ir garbės supratimu. Dar ir mandagus – o su damomis netgi subtiliai galantiškas. Ir dar savo darbo teritoriją kaip šluodavo – iki blizgesio, kad anei šiukšlelės neliktų.
Labai kultūringas žmogus. Sakyčiau – kuo tikriausias elitas.

 Gintaras Grajauskas. Elituva.


aš vėl galiu kvėpuoti, šitokių raidžių paskaičius :>

žaidžiu labai pavojingus žaidimus
pametu plaukus
gatvėje
namie
svečiuose
akyse
burnoje kartais irgi
o jeigu visi būtų raganos
tai būčiau apkerėta iki blakstienų
jei dar nesu 

iš dalies norėčiau dabar kur nors ilgam išvažiuoti. nes tik per prieškelionines išleistuves ir galiu sutikti didžiąją daugumą draugų. o dabar ką. dabar tik aš ir kompas: geriausi draugai. 


o kaip visa tai atsibooodo.

rašau šiokį bei tokį darbą apie vaikų literatūrą (daugiausia vakarų) ir tiesiog stebiuosi: kiek daug neprisimenu ir kokios tos knygos atrodo įdomios!

pvz vaikystėje nekenčiau Alisos su tuo kvailu stebuklingu pasauliu, bet panašu, kad dabar skaityčiau visai kitomis akimis ir net susidomėjusi.
o kaip noriu perskaityti visus muminukus ir Mikę! visko tiek daug.
reiks mėginti tą daryti vasarą, jei tik sugebėsiu suderinti visus savo troškimus :>>


o šiandien mane pažadino po stalu lakstantis balandis burbeklis. pamatęs, kad pabudau, tėškėsi keliskart į langą, o tik po to rado "avarinį išėjimą".

o tai tau.
pradanginau kažkur adresų langelį operoje. ir nerandu, nors tu ką. pagal įrankius tas www rašymui skirtas plyšys yra kaip ir įjungtas, bet.
nu kažką primakalavau :/