piau piau

rėk, Simona, rėk

2009-12-23T17:34:09Z

šiandien mano žodis yra nežinau.

kaip aš dabar nirštu ant tų tetos Ž žodžių, kad niekada nežinosiu, ko noriu. dabar man jie skamba it koks prakeiksmas.

ah, kaip ghhhhh yra jaustis desperatiškai. beveik taip, kaip mano dėstytoja R,, kuri neištvėrusi kažkokio nesuvaldomo teksto vertimo, sviedė milžinišką ir brangią knygą į sieną.

nirštas.

nerštas.

dvejonių nertinis,

po galais.

o įdomu, kaip atrodo pykčio ir keršto kurstoma poezija? tik tarp kitko.

baby blue in my eyes

2009-12-22T12:58:24Z

ne dangiškųjų muselių mums, o giluminių raizgulių.

Baigeu devines klases!

tikra kalėdinė eglutė!

2009-12-20T11:19:18Z

garbės žodis, man ji žiauriai patinka -_-

pareiti iš šalčio karalijos

2009-12-15T14:09:42Z

hm, na garbės žodis, nenoriu niekur eiti. ar galiu?
pirma arbatos.

na va, jau ramu.
nors ne visai. statydama koją kitą kartais nepataikau ten, kur reikia. juočiaus kiek juokingai, nes toks klišas maklinėjimas primena elegantiškus girtuoklio pasivaikščiojimus. skirtumas tarp to, ką matau cilindriniuose lęšiuose ir - nukreipusi žvilgsnį žemyn - po jais, gan nedidelis, bet patikėkit - BANGUOJANTIS. vėpsojimui priešais save visiškai užtenka ir dargi sukelia džiaugsmą - nebebūtina raukti jaunatviškos kaktos ar net ir tada regėti miglelę. o ypač negerai miglelė kelyje, negerai, vaikučiai.
turbūt vien tai, kad pagaliau šiandien užsirobždinau akinius, padėjo man puse sekundės anksčiau pamatyti svarbius kelio ženklus ir galiausiai išmelžti iš instruktoriaus parašą su viena kita sąlyga. ką gi, pasiplosiu pati sau - pirmasis kelių kamikadzės vairo raitymo etapas baigtas! įdomu įdomu įdomu, kiek laiko dabar užmesiu, iki kol išsilaikysiu egzaminą :/

taigi va, sakau - nenoriu į islandų. kur ta motyvacija, e? matyt, pranyko jau po pirmų savaičių Norvegijoje. vieną gauni, kitą atiduodi - štai ir gyvenimas.

manau, tuoj bus laikas eiti gaminti žvakių. kiųkiųkių.

tarp dviejų gatvių

2009-12-03T09:44:51Z

prieš mane iš troleibuso išneria mažas kamuoliukas su milžiniška kieto tipo mokykline kuprine ir skuosdamas asfaltu perbėga beužgęstančią žalią šviesą. kadangi esu kiek azartiška, o be to, mano kojos ilgesnės, tai irgi vos ne vos spėju laiu atsidurti kitoje gatvės pusėje. stebiu priešais save labai skubriu žingsneliu kinkuojantį gauburėlį ir mąstau, kurgi šiam vaikui taip reikia skubėti. tiesą sakant, buvau baisu matyti, kaip jis, kažkokios pareigos vedamas, skuodžia per negailestingą gatvę.
kiek paspartinusi žingsnį ir priartėjusi prie mažylio, pastebiu iš po kepurės kyšančias ir aplink veidą besiraizgančias rausvas garbanas. netrukus skubrusis vaikas nerimastingai dairydamasis pasuka galvytę kiek į šoną ir aš išvystu keistokų bruožų veido mergaitę.
jau visai ją pasivijusi sakau lyg niekur nieko:
- kur eini?
- į šachmatus,- šypsodamasi ir kiek dusdama sumurma mažylė. rankomis spaudžia kažkokią dėžutę.
- į šachmatus?..
- šachmatus.
- hm, aš tai nemoku žaisti šachmatais, tik šaškėmis truputį.
- aš moku šacmatais biškį,- vs dar šypsosi nė nežiūrėdama į mane - šitaip skuba!
jau regiu, kaip ji dar labiau pagreitėja ir ruošiasi bėgti per gedimino prospektą, lukiškių aikštės link. jaučiuosi nebesolidžiai šitaip paskui lėkdama. o ji atsisuka ir atsiprašomu tonu šūkteli:
- aš labai skubu!

mano atsaką "laimingai!" praryja mašinų gaudesys, o tas mažas kamuolėlis laimingas nubėga tolyn.

visada maniau, kad mokantys žaisti šachmatais yra labai protingi.

visgi apie labai vyrus

2009-12-01T20:44:19Z

nah, čia toks mano viešesnis kūdikis.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-01-lukrecija-bielskyte-tikras-graikas-savo-olimpa-atrado-svetur/36298

karčių šaknų beieškan'

2009-11-30T17:22:26Z

šitąąąą,
tai nuo rytojaus prasideda grumtynės dėl stojimų į aukštesnius mokslo lygius.
o kas mane ims?

visoms nuobodžioms programoms tinku, o kur įdomiau - tai, kaip kokia pamotės-raganos duktė, vis per ilgą, ar per trumpą pėdą turiu :/

neinu vis dar

2009-11-28T19:53:42Z

ok, atsinešu didžiulį išplerusį deganti žvakės gabalą ir įmurkdau jį tarp laidų, paplevenu priešais liepsną, sakyčiau, labai jau spalviškai derančius - ryžsvus - plaukus ir perjungiu Mobio technuškę į šį tą sentimentaliau. na pavyzdžiui when it's cold I'd like to die.
nebijokite, mano nuotaika visai ne suicidinė. ir žvakės čia visai ne tam. tai tik gotiška romantika, heheheheheeeee.

įdomu, kaip būtų, jei dabartiniams kaimynams išnešiočiau panašius laiškelius kaip anąkart bendrike. ok, jei kažkas dabar perskaitė šitą ir tik dabar supratote, kieno gi lapelį turite pasikabinę ant vidinės durų pusės, tai tiesiog pasišypsokite ir per daug neniurnėkite. o šiaip jau reikėtų kažką panašaus padaryti su dabartiniais kaimynais, kurių nei vienutėlio nepažįstu; net jei mačiau kada kieno veidą, tai jo net neprisiminčiau! o šitai tai jau truputį tråkigt.

turėčiau eiti skaityti apie blogį, bet visą dieną atidėlioju. pažįstama, ane?
tėtis klausė, kodėl apie blogį, juk galėjau pasirinkti gėrį ir grožį! na jis ne kvailas.
na va, sėdžiu ir neinu.
sėdžiu ir neinu.
neinu vis dar.
kaltas internetas, nes ilgai nekrauna dainos. be dainos nueiti negalima. o kas, jei po to įsijungs kokia bjauri daina?
taigi.
taip ir nenuėjau.

laba diena, mano ūgis metras septympenki, anot keliskart susipainiojusios seselės.
mano gyvenime ryškiai atsispindi simbolizmas: kadaise turėjau katę, tai dabar visame kame jos ieškau. štai taip.
mėgstu tokias stilistinis priemones kaip didaktiką, retoriką (kai niekas neatsako), hiperbolę ir metonimiją.
kartais neatsakinėju, bet dažniausiai iš savigailos arba savipūtos.
mėgstu pūstą stiklą.

"Susiimk, Gustavai! Dabar čia eiti gali tik moteriškės!"
feministų atsakas į nelygiateisiškus kelių ženklus.

so so so

2009-11-28T14:33:11Z

iš tikro tai seniai nebuvau niekur išėjus, todėl negaliu papasakoti, kas vyksta pasaulyje. gal tik tiek, kad maximoje nėra bergamotinės arbatos. jei kas ras kur nors, padovanokite, prašau.

kitavertus, man viskas gerai.
darau namų darbus!

vandenėlio kurioziškumas

2009-11-22T16:54:24Z

restoranų kultūra: http://www.delfi.lt/news/economy/business/gal-atnestumete-stikline-vandens.d?id=25952013

Indijoje, ir toje, restorane (pagal mūsų matavimus - valgykloje ar karčiamoje) paduoda ąsotį vandens, kurio šiaip paprastas turistas verčiau jau negertų, bet vis vien, svetingumas yra svetingumas.

o švedai tai išvis stebisi, kad sumokėję kelis litus už vos šimto mililitrų puodelį kavos, jie pakartoti jos nemokamai negali. juk tų kelių lašų juodojo gėrimo savikaina yra visiškai menka, o kiek išloštų kavinė, suteikdama galimybę pasivaišinti bent viena papildoma porcija nemokamai!

lašas po lašo ir objektyvą aptaško

2009-11-21T18:57:12Z

kažkada kažkuriame bloge skaičiau, kaip kažkas užsikrėtė lašų manija ir pleškino juos blykste kaip reikiant. pamaniau, kad nieko sau, bet čia gi ne man. na, tiesiog buvau tikra, jog vandens įkalinimui skaitmenoj reikia ypatingų sugebėjimų bei turbiško aparato. visgi ne.

smagus žaidimas.

garbės žodis, krepšinis tikrai neįdomu. todėl užėjau čion su savimi pasišnekėti.

balsas iš dangaus

2009-11-19T13:05:42Z

klausausi pirmojo kompakto savo gyvenime. nors kas nors užginčytų, kad jis visgi tėčio. irgi pirmas, matyt.

atsimenu, kai ta plokščia celofanuota dėžutė jau stovėjo mūsų knygų lentynoje, galėjau būti kokiu dešimties. tais laikais net nesuvokiau, kas per daiktas tas CD. o ką su juo daryti? tėtis sakė, kad ten muzika.

nukrypstant kiek į lankas, tai būdama dar mažesnė palinkdavau prie rankenėlėm sukiojamo radijo aparato ir mėgindavau įžiūrėti hercų juostoje, kurgi tūno pasislėpę mažyčiai kalbantys ir dainuojantys žmogeliukai. jais tikėjau labiau nei Dievu.

tai va, kompaktas. ant albumo viršelio šventai šypsojosi mulatė [o gal net juodaodė] su nuglaistytų plaukų šukuosena. visa nuotrauka - melsvų atspalvių, todėl atrodė gan romantiškai. debesėliai ir panašiai.

kai įsigijom pirmą muzikinį centrą [buvau jau gal kokių dvylikos-trylikos], jo žiotys tąkart paragavo būtent šios plokštelės garsų. tesą sakant, nepatiko. tikrai nepatiko. visų pirma, svetima kalba, antra, operinio dainavimo niekada nemėgau.

tačiau dabar jau galiu palengvėle mėgautis dainininkės krištoliniu balsu ir fortepijono vilnijimu. jau daug metų iš galvos nebeišmetu jos įrašo "Oh When the Saints Go Marchin' in". ši daina manyje įsirėžė net giliau nei visi filmo "Moulin Rouge" garso takeliai. o "Sometimes I Feel Like A Motherless Child" kaskart ją išgirdus irgi pažnaibo veną kitą širdies skilvelį.

Barbara Hendricks - "La voix du ciel"

Erich Fromm

2009-11-16T08:44:40Z

"Mano pasaulėjautos nebuvo galima vadinti šiuolaikine... studijavau Talmudą, Torą ir išklausiau daug pasakojimų apie savo protėvius, gyvenusius dar iki buržuazinės epochos", sakė viename interviu radijui. Savo senelį jis apibūdino taip: "Visą gyvenimą ištisas dienas senelis sėdėdavo savo krautuvėlėje gilindamasis į Talmudą; jei ateidavo pirkėjas, jis piktai pakeldavo galvą ir klausdavo: Ką, negi nėra kitos krautuvės? Tokiame pasaulyje augau".

analizai

2009-11-15T15:22:37Z

pasišnekėjau su Erichu Frommu ir dabar žinau, kas esu.
kad tik kiti neišsiaiškintų.

nuo šiol jus įtarinėsiu dar labiau.

panelės Marmaledės fotosesija

2009-11-07T19:48:36Z

vėl truputį vaikystės
suaktyvėjusi kraujotaka pirštuose
ir užmarštis valgyti

pilni laukeliai

2009-11-04T16:14:22Z

bet kodėl, kodėl vėjas taip kaukia, tarsi gauja kaukų dragintų, nejuokauju, niekur kitur taip neraižo ausų kaip tik palei mano namą, regis, ir galvą visą nuneštų, jei būčiau šapelesnė.

mūsų lietuvių babyčių kūnai ir sielos yra tiek įskaudintos, kad jos net visiškai konformistiniame Vichy parke elgiasi lyg nepertos turgaus mergiščios, atleiskit visos kitos maloniosios, kurių tiesiog mano safyriškai satyrinės akys nepastebėjo.

kiek daug laukimų dabar turiu, ehe, bet pats pirmiausias yra Theodor Kallifatides, tas plonytis seneliukas, savo amžiumi menantis graikinį riešutą, iš tikro toks jis ir yra, ir graikiškas, ir riešutas, ir dargi glotnus it švedas, o kokie gražūs gi tie inteligentiški ir išmintingi labai labai užaugę vyrai.

virk verk versk

2009-11-02T16:13:16Z

šiandien pamaniau, kad o kas, jei būčiau virėja. ir ne šiaip, o sriubų. visą kelią namo apie tai mintijau ir pjausčiau, kaliau bei brūžinau visokiausius receptus. garbės žodis, tikrai norėčiau. mano restoranas vadintųsi Den skrattande purjolök.
tokios perspektyvos man dabar atrodo net artimesnės už Maljorką ;]]
už tuos tris ketvirčius Maljorkos.

dar norėčiau kada nors užaugusi būti fotografe. pasidaryti tokia nagla, kad bet kokį žmogų ar net jų angelus drįsčiau nušauti objektyvu makrorežimu.

dar pasvajoju, kad gal būsiu po šimtmečio tokia puiki vertėja kaip Rasa. bet Rasa yra Rasa, ir ja būt man neišdegs, tik ta pačia nesusipratėle, būrų juokintuoja.

aišku, visai nieko būtų ir šokėja tapt. kokia nors diunkan, nes basos kojos man labai patinka.

o labiausiai norėčiau būti juokutis. nes mes dažnai norime būti, kas nesame.

söta grejer

2009-10-25T16:00:00Z

bene ryškiausias vestuvių akcentas. svetingų namų rainakėlis, purpiantis ant krūtinės, kaklos ar priesprandžio - niau niau niau kaip veikia per nervus! imtum ir parsineštum. net atleidi, kad neleidžia su savo varikliuku užmigti.

posakis, kad 'užgis iki vestuvių' šįkart pasiteisino ne visiškai [gal todėl, kad ne mano?..], nes guzo vietoje dar gelsva, o ir skauda. galvos daužymas į kubo kampus garbės neatneša, tad reiktų susiturėti kitą kartą makaluojantis.

tik jei aš būčiau jaunosios tėtis, tikrai neskaldyčiau nešvankių juokelių visų svečių akivaizdoje, hm. ale vyresniųjų išklipėjimas baisesnis už mūsų pienburnių.

ok, norėčiau gyventi dar ir Druskininkuose, po kokia pušim. ir kad daug minkštutėlių samanų aplink būtų.

les jeux

2009-10-20T06:29:41Z

kadangi jau kelintą dieną sergu nei tai gripu, nei tai tinginyste, tai užsiimu žaidimais. vienas iš jų - vėpsoti pro langą ir skaičiuoti visus pirmyn-atgal šaligatviu pravažiuojančius leliukų vežimėlius. daug tėčių vidury baltos dienos (kas eina į darbą?) ir visi lyg susitarę gastroliuoja man po langais panašiu metu. leliukų rajonas.

beigi saviliaupsiška tema "moterys-gėlės".

fingering

2009-10-19T11:14:44Z

pamaniau, kad beveik mečiau skaityti knygas, o ėmiausi internetinių dienoraščių. blogiausiu atveju, dienraščių.
tik labai gaila, kad vos smiltelė mano mielų artimųjų kažką rašo. tikrai gaila. nes jutūbinti aš nemoku, tai yra, neištveriu. todėl galiu tik skaityti. kuo asmeniškiau, tuo geriau.
visai tikiu, kad netgi politika imsiu kada nors domėtis, jei kas nors iš mano mylimųjų į ją įsitrauktų. nes gal man tada taptų įdomu. asmeniška šitaip.

matau plyšį spintoje. jis mane kiek erzina, bet nieko nepadarysi čia. mane erzina visos kiek neuždarytos durys. dar man patinka, kai žmonės su durimis elgiasi tyliai ir meiliai. tai kaip asmenybės testas - atpažinsiu tave iš sugyvenimo su durimis.

kai kada duris mėgstu labiau už žmones.

jukaus jaukelio

2009-10-17T14:47:46Z

naujieji air'ai skamba tiesiog žavingai ir kaip visada lengvapūkiškai, net šen bei ten girdint riaumojančias elektrines gitaras. visgi atgimę zero 7 kažkodėl nevalgomi. jokios naktinių žibintų romatikos, nei opiumo dūmų. null.

jei jau apie narkotikus, tai viena [ir ta pati] dėstytoja pasakojo savo įstabiąją opiumo rūkymo istoriją. svaigiausiai skambėjo ta dalis, kur ji žengia tarp angelų armijos, o per jos akis švelnutėliai, it šlapi mylimojo plaukai, braukiasi jų sparnų galiukai. aaah, kaip mes visi išgyvenome tai! net pavydu tapo.

dar vienas nostalgijos karolis į mano atodūsių skrynelę įriedėjo. keistoka buvo trumpam grįžti į bendrabučio kambarį, kuriame net manosios aptiuninguotos geležinės lovos nebeliko. gailiausia bus visų tų juokingų, šaipūniškų ir nuotykingų istorijų, kurios pamažėle virsta mitais, o gal net miltais, barstomais ant užsimirštančių bei užmaršių draugysčių. dar vienas kelionės namų link vėrinio karolis.

einam arbatos.

need for speed

2009-10-14T09:12:21Z

kas čia per keisti džiaugsmai, kad sniegas iškrito?? jo pasiilgti galiu tik kepinant 28 laipsniu temperatūrai, ir tai tik iki pirmojo šlepsaus žingsnio ant tos visai ne cukrinės vatos. pavyzdžiui, kaip kad praėjusią vasarą Norvegijoj svaigau, kaip pleškinant kaitriai saulei kalno viršūnėj maigysiu baltas gniūžtes. na maigyt tai maigiau, bet visas entuziazmas ūmai nuslopsta vos pajutus pirmuosius dyglius pirštų galiukuose.
o dabar tai ne tik galiukai, bet ir visas kūno masyvas daigosi. net sunku atsimint, kada tiek daug ant savęs buvau užsivilkusi drabužių! turbūt turėčiau prisiimti kokią man nežinomą karminę kaltę vien todėl, kad esu Vilniaus pakrašty, o gal pasaulio pakrašty, kur šiluma radiatorius pasiekia tik priartėjus svieto pabaigai?.. štai todėl ir gerai gyventi savame name, kur gali susimest krosnin pliauskų vos užsinorėjus.

brrrrrrrrrrrrr

nånstans i mitten av vår början

2009-10-07T18:04:04Z

vore jag en fjäril
borde flyga jag
till ljuset
och dö i elden

det vore mitt öde
och inget annat

däremot är jag
en människa
en susande själ träd ibland
ett skört glas i dina handflator
en okänd melodi som spelar
i ditt huvud
varje tidig morgon
när du finns
mellan sömn och medvetandets grynning

naktiniai strapaliojimai

2009-10-03T21:23:44Z

ištiko mane tokia akimirka, kai ūmai panorau sufragmentuoti namus. ne, nieko bendra su kompiuterine terminologija. veikiau švenčiu sekmą dieną.

penktadienio obuoliai

2009-10-02T19:37:49Z

Masalskio siūlymas savo studentams tapti nusižeminusiais skudurukais pavyzdžiui, mėginant nemokamai praeiti į kokį nors koncertą ar šiaip renginį, man atrodo kiek filosofiškas ir paaugliškai žavus. iš tikrųjų tai net pamaniau, jog ši užduotis būtų kuo geriausias aktorinio pajėgumo egzaminas, kurio aukščiausias įvertinimas būtų gavus laisvą kelią pro kokią čiauptalūpę, lenktanosę bilietėlių plėšytoją.

ne, aš turbūt tiek nepalaužčiau savo puikybės. nebent koks postūmis būtų kylantis ne dėl asmeninių priežasčių, bet gal dėl kokio kilnesnio akstino. mane tiesiog žavi, kaip Martynas, perpasakodamas dėstytojo pamokymus, nutaiso vargetėlės veidą ir čigoniškai graudena apie nelengvą studento dalią. tą akimirką tarsi įtikiu melo nekaltybe. pasijuntu it kokia pirmakursė, išplėstaakiškai tyrinėjanti galimybių pasaulį.

taip beprotiškai gera kone vien per vėjavaikį atsitiktinumą sutikti visokiausius sentimentais apnarpliotus draugus, kažin kiek tamsių ir šviesių dienų ar net mėnesių nematytų nei girdėtų. šįkart gal nebesvarstysiu, kas yra draugai, o kas ne, nes, pažvelgusi į riebią besišaipančią pilnatį, suprantu, kad toli su tuo šiandien nebenueisiu. gal tiesiog pernelyg nusidrenavau ir taip, derėtų kaip nors palengva susirankioti iššovusius saugiklius.

kai buvau maža, o gal tiesiog jaunesnė, lakiai įsivaizduodavau, kaip elgčiausi vienoje ar kitoje situacijoje, kaip išsisukčiau užklupus tam tikroms aplinkybėms, kaip raityčiau lapišką uodegą ir likčiau padėties šeimininke. tačiau ojojoj, kiek visgi fantazija gali nešti, kol kalbama apie MENAMĄ pasaulį. netgi pusiau menamą, irgi. tarkim, scenos gyvenimą. matyt, galėčiau suvaidinti beveik bet ką ir gal netgi visai įtikinamai, tačiau realiuose susidūrimuose - turbūt niekada. nemoku nei išsisukinėti iš keblios padėties, nei koketiškai valdyti pakrikusias aplinkybes, nei likti oria bei ramia, neatimant nei vieno iš šių dėmenų. atvirkščiai, mano veidas - kaip atversta knyga, atvirai išduodanti visus žeidulius, sprogų juoką, susižavėjimą, nusivylimus, išgąstį ar pasidygėjimą. turbūt smirdžiu savo baimėmis visiems šunims.

bet tiesa yra ta, jog melo reikia. to kažkokio iliuzinio pasaulio kąsnio, kad galėtum retkarčiais įkvėpti tarp ilgalaikio nardymo giliose būties pragaištybės gelmėse.