?

Log in

No account? Create an account

kanalizacija į tave

kai norisi prieiti prie žmogaus
bet pritrūksta reikiamo transliacijos kanalo nes
tai kaip gyveni
yra vis dėl to
taip grubu
kaip į Gulbių ežerą įmestas auksakaklis betonpėdis statybioras

kai manęs paklausi
tai kaip gyveni
man darosi trošku burnoj
o jei mano žodžiai kitokie
o jei tu iš kitos dimensijos
o jei aš nebeįvykstu pakankamai
o tik gurguliuoju savo muilo burbulėlyje
kartais atlieku fotosintezę
o kitais kartais
išvedu demonyčius pasivaikščioti
vidiniais raibuliuojančiais skliautais

tada abu sužybčiojam žvaigždėm
tarsi du tolimi šviesmečiai
ir gana

neramios sielos ieško šilumos

šiuo metu gražiausia stebėti du gyvūnus, kaip iš priešų jie labai palengvėle, su pasiuostinėjimais, virsta tų pačių namų bendrininkais. taip ir knieti paskui, išėjus į žmonių pasaulį, vis lyginti savąją rasę su katėmis, gretinti psichologiją, judesius, išraiškas!

šafraniena

Liusės katyčių metas. Turbūt pati gražiausia skandinavų tradicija, ta Liucijos šventė. Džiugu, kad Švedijos ambasada ir pas mus atneša šį jaukų paprotį. Šįmet į Jonų bažnyčią susimygo man nematytas žmonių kiekis :)

rinkimų koma

man patinka liudijimai, žiauriai. nesvarbu, kiek jie neįtikinamai beskambėtų, aš visvien išsižiojusi jų klausysiuosi arba godžiai skaitysiu. gal kad toks gražus buvo gyvenimas vaikystėje braukiant pasakų knygų lapus, o gal kad tokia mano - arba net žmogaus bendrąja prasme - prigimtis: ieškoti stebuklų ir vartoti jų trupinius kaip išgyvenimo piliules.

štai kad ir šitas begėdiškai trumpas ir suplaktas rašinėlis. perskaičiau ir tarsi išgyvenau menkutę dalelę to įvykio. supratau, kad tai mano realybės tiesa ir kad man jos reikia daugiau. beskaitydama "teologų" komentarus po straipsniu prisiminiau tą šmaikščią istoriją apie dvynius moters įsčiose, kurių vienas klausia brolio, ar jis tikįs į Motiną ir gyvenimą, pilną šviesos ir erdvės, po gimimo. "koks dar gyvenimas po to, juk mūsų laukia gimimas, turime pasiruošti šiai skausmingai gyvenimo pabaigai. o kas ta Motina? aš jos nematau ir negaliu paliesti, tai tik kvailio pramanas."

balsavau pirmą kartą šitame gyvenime. patyriau iliuzinį išgyvenimą, kad nuveikiau dorą darbą.
cheers.

žirmūnų elegija

žiemos raugesiu apsirėdę žmonės
sudribusiais pilvais ir išsmilkytom akim
prisimerkę
rūko vakarų suktines ant suoliuko nuolaužų

tokios mėlynos tos sutemos, ak
ir ryžos katės taip susiveja į dūmų tumulus
kaip lipnūs nebalintos vilnos siūlai

o ryžius su rožėm
barsto jauniems į rainas šukuosenas
ir kvatoja visokie
elegantiški elitai kur prie lito

nagi po vieną megztinį
iš dilgėlių nusimezgam
ir varom vilkolakiais
palei Nerį, palei neramiųjų langus
kukuosim gegutėm
šnarėsim žilvičiais

ok?

oh my geguže

pavasaris ryškus, ievų žiedadulkės sruvena lietaus upeliais, oda lupasi balkšvais epitelio lakštais, nusisekuliarizavę švedai švęs Kristaus kilimo dangun šventę nedirbdami - o gal jie taip mandriai palaikys norvegus jų nepriklausomybės dienos proga, den syttende mai? o tą gegužės septynioliktą rėdysis ir baltapūkiai vikingų ainiai, ir Libano ar kokio tai Irano sūnūs su dukterimis fantastiškai dailiais tautiniais rūbais, segsis žalvarinius papuošalus ir dainuos visokias sentimentalias liaudiškas tralialiuškes, kurios iš tikro bus gražios tą dieną.

kai buvau pradinukė, mums klasės auklėtoja sakė, kad darysim gegužinę, kas tai per daiktas - nekažką numaniau, bet su visa klase laukėm nekantriai, iš popieriaus karpėmės šventines kepurėles, ant kurių spalvotai raitėm "Gegužinė". Iš tikro tai nieko tiksliai nebeprisimenu iš tos šventės, gal tik tai, kad paralelinė klasė buvo atsakinga už keptos duonos dalinimą, o kadangi mes, tokie viščiukai, buvome be galo nedrąsūs, tai taip ir nenuėjome pas anuos gardėsio paragauti. man ligšiol dėl to skaudu, tarsi tai būtų įvykę vakar.

nekaršinta vilnelės vilna

vakar šlitinėdama po Vilniaus senamiestį, kelis kartus iš eilės pasijutau kiaurai narstanti sabaliauskaitinį romaną, visa kas aplink skendėjo sutemų ir geltonų žibintų meduje, buvo baisiai drėgna, pirštai nebesilankstė, o Kunigaikštis kaip visada linksminosi gainiodamas inteligentišką jaunimą ir gudriai primerkta akimi klausinėdamas "atsiprašau, o kur čia pavasaris?", prašalaičiai vis tai šio, tai ano prikibdavo, o toks vienas pranašišku murmesiu mane ir Mantą išvadino gražia pora, nors ką mes suprantame, tik suprunkštėme pritariamai, pavymui, atiduodami duoklę senai Vilnaus dvasiai, vėliau troleibuse tykiai nužiūrinėjant pbg laisvalaikio nuotraukų moterį su stambiais kirpčiais, ir galiausiai skaitant lygiai taip pat užsipatetinusį Užkalnį apie tą patį rašale paskendusį miestą, taip, ten mes visi susidūrėme, apsiuostėme sielų krašteliais ir nukritome miego, to gilaus ir lipnaus.

stimuliuojamės

nuo šiandien darbe įvesta eksperimentinė bendruomeninė kavos pertraukėlė. na tai reiškia, kad visa chebra susirenka nustatytu laiku ir drauge ilsisi, peza ar grabaliojasi po kits kito asmeninį gyvenimą apie 20 min. žinoma, dažnai atsiranda vienas kitas boikotuojantis, bet ir tokius poreikius reikia pripažinti.

po skandinavų man to trūko kaip oro, ir net pati stebiuosi, kaip visai švariai pavyko šią idėją įlieti į baugščią lietuvišką aplinką. regis, žmonės taip bijo nukrypti nuo tradicijos, kad jie mieliau dirbs arba simuliuos darbą visą laiką nuo ryto iki vakaro, nei efektyviai išnaudos įstatymo numatytas poilsio minutes. ir kas keisčiausia, toks požiūris ateina iš darbuotojų, šefai kur kas pozityvesni!

mane pačią užknisa manos replikos "o va Skandinavijoje tai taip ir taip...", bet tiesiog kai kuriais atvejais negaliu patylėti - pasimokyti tikrai yra ko. metas atsilapoti ploščius, mokytis vienam iš kito ir gyventi kūrybingai.

susipažįstam

mano pasakų name yra mažų mažiausiai vienas šimtas namų ūkių. į kiekvieną dvidešimt kvadratų sulindę po kelis žmones, kai kada šuo ir - būtinai - čiauškiantis televizorius. man pačiai tokio nė nereikia, visvien jį girdžiu per sienas arba lubas. tūnodama vonios kambaryje išgirstu, kaip atsiveria lifto durys ir pro jas žengia mane aplankysiančios draugės kojos. nereikia nė skambučio sulaukti, duris atveriu iš anksto. kaimynai socialūs: jei kuris nors trečią nakties sumąsto prisimontuoti dienos metų įsigytą lentyną prie sienos, tai apie jįjį pasklinda garsas per visą svietą, o anas svietas jį džiaugsmingai sveikina radiatorių vanojimo garsais. o man tada būna pats tinkamiausias metas panaudoti teorines saviauklos žinias ir visiems linkėti laimės.

kai ryte pažvelgiu į priešais stovintį analogišką namą, jame dega vos viena trys spingsulės - dirbančiųjų, akivaizdu, ne kažin kiek.

pasidaro įdomu, o "ką žmonės veikia visą dieną". galima būtų išleisti dar vieną tokią knygelę su daug įtaigių paveikslėlių.

keičiu granitą į pilkąsias smiltis

jaučiuosi it turistė savo pačios mieste, viskas kitaip, iš naujo. aplinkinius žmones stebiu kaip kokius užsieniečius, bandau perprasti jų mąstyseną, elgseną. ką jau kalbėti apie kontrolierius, kurie šalčio ir, matyt, Zuoko gnaibomi, dalija sužvarbusiems keleiviams arbatos! tiesiog ašarą išspaudžia.
parduotuvėse kainos irgi europietiškos, todėl galiu nesiliauti jaustis pažangios kultūros dalimi. čia daug kuo gali stebėtis, todėl ir smagu sugrįžti :]